nuotartė

nuotartė̃ sf. (3^a), nūtartė̃ (ž.) (3^a) žr. 1 nuotartis: 1. Pikta nuotartė I. Blogo elgimos žmogus užtrauk nuotartę ant savęs brš. 2. žr. nuotarmė 2: Ano viena nūtartė̃, kad, girdi, vienas buvęs ir negalėjęs pasėti žemės Krt.